"Kaip paukštis pririštas prie savo paties lizdo, 
taip žmogus - prie savęs."
Ar tau padės sparnai, kurie kaip sario šilką
Padangės žydrį karpo, kai skriste
Skrendi į absoliutų Aš? Išsiruošei į ilgą
Kelionę? Ir, berods, vėl nubudai lizde?

Ar tau padės sparnai, kurie kaip duonos riekės
Sulimpa vėl lizde? Ar tau padės
Sparnai, kuriems čia niekis pasaka ir niekis
Poezija, pabėgti nuo savęs paties?

Ar tau padės sparnai, kurie kaip knygos lapai
Lizde vėl susiglaudžia? Ar sparnai
Padės kai vėjai, tie viduržiemio satrapai,
Tave palauš? Tave sužeis jie mirtinai?

Ar tau padės sparnai, kurie lizde kaip delnas
Prie delno prisiploja? Argi tau
Sparnai padės, kada pastos tau kelią kalnas,
Kurio viršūnės dargi nematau?

Ar tau padės sparnai, kurie lizde kaip kūnas
Ir siela susilieja? Ar, beje,
Sparnai padės, kai pasivys tave perkūnas
Ir pelenais sparnai pavirs jo ugnyje?

Ar tau padės tave cia nuo tavęs atplėšę
Ir vėl grąžinę i tave sparnai?
Kodėl, o mano Aš, o piktas mano prieše,
Davei sparnus ir vėl į lizdą grąžinai?

 
E.Mieželaitis






© Vasaris, 1999-2000.